BE FILTRO

Pamaniau parašysiu jums rašinėlį. Dažniausiai socialiniuose tinkluose matomas gyvenimas toks tobulas ir nušlifuotas, nėra net pūko ant suknelės, vaikai visuomet švarūs ir stilingai aprengti, poros apsikabinusios, o namai tvarkingi. Jūs apsidairot aplink - viskas priešingai ir tada apima liūdesys, krenta savivertė, užvaldo apatija. Kam stengtis, jei pas visus vis tiek visuomet geriau? Tačiau tiesa tikrai ne tokia. Nei jūsų sekami žmonės, nei draugai taip negyvena. Nuotrauka tėra viena akimirka, kuriai dažnai žmonės, ypač visuomenės veikėjai skiria nemažai laiko paruošti. Ir mūsų dukra ir namai dažniausiai atrodo taip:

Ir sergam mes kaip visi ir liūdim. Šiek tiek minėjau facebook, kad stipriai sirgau pūliuojančia angina ir liga niekaip nenorėjo paleisti. Tai vyrui po jos dėl komplikacijos ir ligoninėj teko pagulėti. Ir liūdna labai buvo, žiauriai vieniši vakarai ir ganėtinai sunku vienai su dukra, labai tėčio pasiilgom. Bet dabar ačiū dievui viskas gerai, tėtis namie ir merginoms daug linksmiau :))) Ką noriu pasakyti, tiesiog nepamirškit, kad socialiniai tinklai nėra realybės šou, tai nėra erdvė atskleidžianti tikrą žmonių gyvenimą. Nesakau, kad parodytos džiugios akimirkos yra suvaidintos ar neišgyventos, bet tai tėra kelios minutės paroje. Beje ir aš pati asmeniškai pastebėjau ir ne vienas tyrimas atskleidė, kad kuo idiliškiau paskyroje atrodo santykiai, šeima, tvarka, tuo didesnis šansas, kad realiame gyvenime yra stipriai kitaip! Todėl niekuomet nesistenkit lygiuotis į socialinių tinklų gyvenimą ir nusiminti jei jūsų realybė stipriai kitokia :)

Šiek tiek dienoraščio:

Dabar moksluose prasidėjo psichiatrijos ciklas, todėl buvom Naujojoj Vilnioj:

Įspūdžiai visokie. Ir įdomu ir sunku ir liūdna. Psichikos ligos yra gana dažna mūsų visuomenės problema, bet čia guli rimčiausi pacientai, tai net sunku suvokt, kaip kartais veikia mūsų smegenys :) Ryt važiuosim į Vasaros gatvę, tai tikiuosi įspūdžiai bus šiek tiek lengvesni. Tuomet važiavau pasiimti dukrytę iš anytos, ji neturi interneto, bet siunčiu didžiausią padėką, nes jei ji nepadėtų, sunkiai galėčiau mokytis :) Tai va, dabar tupim namie, žiūrim teletabius ir laukiam tėčio. Kol kas toks neilgas pasakojimas, kitais kartais bandysiu daugiau aprėpt :)
Linkėjimai!