Siekime savo tikslų!

Mano kelionė į medicinos mokslus prasidėjo seniai. Dar mokyklos laikais žinojau kur noriu studijuoti. Deja 12 klasėje koją pakišo chemijos egzaminas. Įstojau į ekologiją. Šeima ir artimieji skatino pamėgti naujus mokslus, nenusiminti, prisijaukinti būsimą specialybę. Bandžiau, tikrai. Iš pradžių atrodė, kad pavyko, nauji draugai, nauja aplinka, susipažinimo stovykla. Viskas tiko ir patiko, bet kai prasidėjo tikrieji mokslai, labai greitai supratau - ne, ne man. Po 2 mėnesių nukeliavau tiesiai į dekanatą ir parašiau prašymą išeiti. Palaikymo nebuvo daug, visi bijojo, kad metus mokslus bus sunku sugrįžti, kad 'atbuksiu', kad nebesugebėsių mokytis, kad niekur neįstosiu ir t.t. Neslėpsiu priimti sprendimą nebuvo lengva ir buvo žymiai sunkiau ištverti nesulaukus palaikymo. Labai abejojau savimi, labai abejojau ar pavyks perlaikyti egzaminus, žodžiu viskas buvo nedrąsu. Galų gale egzaminus pavyko perlaikyti, chemiją išlaikiau gerai, pavyko pakelti biologijos egzamino rezultatą ir... Iki nemokamų medicinos studijų pritrūko berods 0,02 balo... Įstojau į genetikos specialybę. Ši specialybė buvo tikrai priimtinesnė sielai ir arčiau širdies. Naujųjų studijų jau nemečiau, mokiausi, sekėsi neblogai, tačiau viduje vis tiek kirminėlis graužė, kad esu ne ten. Mokslo metų pabaigoje vis tik dar kartą perlaikiau biologijos egzaminą ir šį kartą pavyko gauti 99%. Labai džiaugiausi, žinojau, kad su tokiais balais į mediciną įstoti pavyks. Ir tikrai pavyko į valstybės finansuojamą vietą! Tada iš aplinkinių atsirado papildomas rūpestis, ar "patempsi" ar neišmes iš nemokamos vietos, gal šie mokslai ne tau, jei reikėjo šitiek kelio nueiti. Bet žinot ką? Jau buvau rami. Rami, nes pagaliau atsidūriau ten, kur turėjau atsidurti, rami, nes jau pasitikėjau savo jėgomis, rami, nes žinojau, kad man pavyks tai ką noriu pasiekti, kad aš esu savo likimo ir gyvenimo kalvė. Po to kai įstojau į mediciną prasidėjo ir mano svorio pokyčiai pamažu :) Taigi gimė dukrytė, buvau metams pasiėmusi akademines atostogas, bet dabar su dideliu džiaugsmu grįžtu į 5 kursą! Žinau, kad su mažu vaikučiu bus sunku, bet taip pat žinau, kad sugebėsiu, aš juk ne pirma, tikiu yra mamų, kurios turi daugiau vaikučių ir daugiau veiklų! Dabar jaučiu didelį palaikymą iš vyro ir iš artimųjų. Ir žinot ką? Kaip gera daryti tai kas tau patinka!! Niekada nenustokit siekti savo svajonių, nežiūrėkit į aplinkybes, neklausykit kitų žmonių patarimų, tik jūs jaučiat kas gali padaryti jus laimingais. Galbūt skamba banaliai, bet gyvenimas nusidažo kitomis spalvomis kai turi mylimą veiklą, kad ir kokia ji būtų!